Redakcijos straipsnis. Kuprotasis banginis Timis paliko Kirchsee ežerą. Walterio Gunzo ir Karin Walter-Mommert vadovaujamos privačios gelbėjimo iniciatyvos, pasitelkus oro pagalves, baržą ir nenuilstamas nedidelės ryžtingų žmonių grupės pastangas, dėka gyvūnas pagaliau buvo nugabentas į gilesnius, sūresnius vandenis. Po 28 dienų sekliuose Vismaro įlankos sūrokuose vandenyse Timis išlaisvintas.
Tai ne valstybės nuopelnas. Tai pilietinės visuomenės drąsos pergalė prieš biurokratinę letargiją.
Ir būtent iš to dabar turime padaryti išvadas – be pagražinimų, be pasiteisinimų, be įprasto politinio švelninimo.
Pirma: mums nebereikia šios valstybės, jei jai atstovauja Till Backhaus.
28 dienas Meklenburgo-Vakarų Pomeranijos aplinkos ministerija, vadovaujama Backhauso, nieko nedarė. Ji slėpėsi po eksperto išvada, kurioje teigiama, kad Timmy gyvybės gelbėjimas yra pernelyg rizikingas, sustabdė oficialius gelbėjimo bandymus ir atsisakė bet kokios medicininės pagalbos. Ji stebėjo, kaip Timmy kenčia nuo osmosinio streso, odos patinimo, įtrūkimų, infekcijos rizikos ir savo kūno svorio spaudimo. Kaip garantas pagal Vokietijos baudžiamojo kodekso 13 straipsnį, Backhausas turėjo teisinę pareigą palengvinti šias kančias. Jis to nepadarė. Vietoj to, tik po baudžiamojo skundo ir visuomenės spaudimo ministerija toleravo privačią iniciatyvą – neprisiimdama jokios atsakomybės. Jei šis ministras atstovauja valstybei, tai ši valstybė atstovauja vizijos stokai, instituciniam žiauriam elgesiui su gyvūnais dėl neveiklumo ir politikams, kurie pirmiausia valdo save. Tokia valstybė nėra gynėja; ji yra problemos dalis.
Antra: mums reikia daugiau tokių žmonių kaip privati gelbėjimo iniciatyva.
Walteris Gunzas ir Karin Walter-Mommert pademonstravo, kas įmanoma, kai privatūs asmenys imasi veiksmų: jie investavo milijonus, atskraidino banginių specialistą iš Havajų, suorganizavo reikiamą įrangą ir prisiėmė atsakomybę – o vyriausybė laukė nuošalyje. Jie įrodė, kad pilietinė drąsa ir privatus kapitalas gali pakeisti situaciją ten, kur valdžios institucijos nesugeba. Gyvūnų gerovės ateitis priklauso ne vyriausybės ministerijose, o tiems, kurie patys nori imtis veiksmų. Mums reikia daugiau tokių iniciatyvų, daugiau tokių žmonių. Šiuo atveju vyriausybė prarado savo teisėtumą.
Trečia: turime nedelsdami nustoti valgyti žuvį.
Timis – tik vienas iš milijonų atvejų. Kiekvienais metais milijardai jūrų gyvūnų sugaunami pramoninėje žvejyboje, nuskandinami, sukapojami arba išmetami kaip priegauda. Baltijos jūra yra peržvejojama, vandenynai – pereikvojami. Visiškas žuvies ir jūros gėrybių boikotas yra vienintelis nuoseklus atsakas. Kiekvienas, kuris ir toliau valgo žuvį, finansuoja sistemą, kuri sukelia kančias tokiems gyvūnams kaip Timis, išskyrus tai, kad dauguma jų nebeturi galimybės būti išgelbėti privačiai. Nepakanka pirkti „tvarios“ žuvies. Šioje planetoje nėra tokio dalyko kaip tvari pramoninė žvejyba. Susilaikymas yra vienintelis būdas nutraukti kančias.
Ketvirta: mums nebereikia jūrų muziejaus, laukiančio, kol jis išnyks.
Vokietijos okeanografijos muziejus Štralzunde pradėjo planuoti Timio autopsiją 2026 m. balandžio 2 d. – jam dar esant gyvam – koordinuodamas veiksmus su ministerija. Skeletą jis paskyrė Rostoko universitetui, o vėliau atsiribojo nuo privačių gelbėjimo pastangų. Muziejus, kuris laukia kenčiančio gyvūno lavonų, kad galėtų juos paruošti ir eksponuoti, prarado bet kokį moralinį ir finansinį teisėtumą. Mokesčių mokėtojų pinigai, viršijantys 51 mln. eurų (2020–2023 m.), institucijai, kuri banginio mirtį laiko moksline galimybe, yra iškrypimas. Tokios institucijos neturėtų būti finansuojamos, o kritiškai vertinamos. Kiekvienas, kuris laukia, kol gyvūnas nugaiš, prieš jį eksponuodamas, neturi vietos civilizuotoje visuomenėje.
Penkta: Mums reikia daugiau tokių būtybių kaip Timis, kad priverstų mus permąstyti savo požiūrį.
Timmy nepasidavė. Jis išgyveno 28 dienas sekliame vandenyje, judėjo, kvėpavo, kovojo. Mirtis jam nebuvo išeitis. Jis privertė mus žiūrėti. Jis parodė mums, kad pavieniai gyvūnai gali įžiebti visuomenines diskusijas, kurios yra gilesnės nei bet kokia kalba partijos suvažiavime. Ačiū tau, Timmy. Ačiū, kad buvai šalia. Tu pasiekei daugiau nei daugelis politikų per visą savo gyvenimą. Tu parodei mums, kad pats gyvenimas yra stipriausia jėga – stipresnė už biurokratiją, stipresnė už ekspertų nuomones, stipresnė už abejingumą.
Timio išgelbėjimas nėra laiminga pabaiga. Tai žadinimo skambutis.
Valstybė žlugo. Privačios įmonės ėmėsi veiksmų. Pramonė ir toliau žudo. Institucijos laukia kito lavono.
Pamokos aiškios.
Nuo mūsų priklauso, ar juos įgyvendinsime.
„LabNews Media LLC“ įkūrėjai, Albukerkė, Naujoji Meksika, JAV
