Gipso karstinis kraštovaizdis Žemutinėje Saksonijoje, Tiuringijoje ir Saksonijoje-Anhalte yra didžiausia ir svarbiausia gipso karstinė teritorija Vidurio Europoje ir, būdama biologinės įvairovės židiniu 18-ajame „Pietų Harco Zechšteino juostoje, Kifhäuzeryje ir Hainleite“, kurioje gyvena šimtai saugomų rūšių. Tačiau karstui gresia didelis pavojus: nors daugelis jų yra paskelbti gamtos rezervatais, kasybai teikiama pirmenybė, palyginti su net ir rūšių turtingiausių vietovių eksploatavimu. Dėl to kasybos pramonė jau sunaikino daugiau nei 50 procentų unikalaus kraštovaizdžio vien Žemutinės Saksonijos regione, o kartu ir retų augalų bei gyvūnų buveinę.
KOMENTARUOTI
Administracija ir kasybos pramonė glaudžiai bendradarbiauja. Dabartiniai kelių milijonų eurų vertės statybos projektai, tokie kaip Osterodės „ALOHA“ baseino griovimas ir rekonstrukcija (pradinė sąmata – 20,1 mln. eurų; dabartinė sąmata – 32,1 mln. eurų) ir Schachtrupp vilos restauravimas (papildomai 2,7 mln. eurų), sunaudoja daugybę „baltojo aukso“: gipso, kuris gaunamas iš biologinės įvairovės židinio, tiekia kasybos bendrovė CASEA. Savo ruožtu CASEA priklauso REMONDIS grupei – pasaulinei perdirbimo, vandens ir žaliavų rinkos dalyvei, turinčiai apie 800 padalinių daugiau nei 30 pasaulio šalių. Grupės, kurios būstinė yra Liunene, Vokietijoje, savininkė yra Rethmannų šeima, kurios turtas vertinamas 3,56 mlrd. eurų.
Gamtos apsaugos asociacijų arba žiniasklaidos atstovų Klausimai apie prasmę Nepaisant didžiulės žalos, kurią padarė kasybos pramonė, pavyzdžiui, CASEA, Saint Gobain (bendros pajamos siekė apie 28 mlrd. eurų) ir Knauf (15,4 mlrd. eurų pajamų), vietos politikai ir lobistai visada pateikia tuos pačius argumentus: kasybos pramonė kuria darbo vietas ir moka skubiai reikalingą prekybos mokestį kitaip „struktūriškai silpname“ Harco regione. Konkrečių skaičių ir faktų? Jokių – ir net palyginti su daugelio milijonų dolerių išlaidomis minėtiems prestižiniams projektams, tai yra farsas.
Alternatyvos taip pat nėra svarstomos ar net propaguojamos. Todėl kyla klausimas, kodėl nebuvo pasiūlytas nė vienas gipso karsto projektas. LEADER programa Europos Sąjungos, nors nuo 1991 m. ji buvo skirta skatinti „pavyzdinius inovatyvius veiksmus kaimo vietovėse“. Vietoj to, pagal LEADER programą buvo finansuotas šaudykla Pietų Harco medžiotojams Ašenhiute netoli Hercbergo.
Pavyzdžiui, turizmas galėtų išmaitinti ištisus gipso karsto regionus (Saksonija-Anhaltas pirmauja): Tarptautinis „Karstinio kraštovaizdžio biosferos rezervatas“ neišmaitintų daugelio milijardų dolerių vertės korporacijų ir šeimų, tačiau suteiktų prasmingų ir tvarių darbo vietų bei atlyginimų žmonėms. Tačiau tai nėra politiškai pageidaujama. Taip pat nėra tinkamos paramos gipso perdirbimui. Gipsą galima pakartotinai naudoti neribotą laiką, jei jis nėra užterštas – ir vargu ar yra problema, kurios nebūtų galima išspręsti technologiškai. Tačiau Vokietijoje gipso perdirbimas yra apleistas. Pavyzdžiui, Skandinavijoje perdirbama bent trečdalis, o Vokietijoje šis skaičius yra mažesnis nei dešimt procentų. Atsižvelgiant į tai, kad, priklausomai nuo scenarijaus, Vokietijoje kasmet pagaminama nuo 670.000 1,3 iki 2032 milijono tonų vien gipso kartono (neįskaitant gipso lygintuvų ir dažų), sunku suprasti, kodėl sąvartynai perpildyti. Iki XNUMX m. daugiau nei pusė iš maždaug 1.000 šiuo metu veikiančių sąvartynų artėja prie savo eksploatavimo pabaigos.
