Pietų Afrikos tyrėjai atrado naujų užuominų apie tai, kaip mūsų iškastiniai žmonių giminaičiai galėjo naudoti savo rankas. Vadovaujama Amerikos gamtos istorijos muziejaus podoktorantūros stažuotės stažuotės vykdytojo Samaro Syedos ir bendradarbiaujant su Maxo Plancko evoliucinės antropologijos instituto, Vitvatersrando universiteto, Kento universiteto, Duke universiteto ir Nacionalinės geografijos draugijos tyrėjais, komanda ištyrė pirštų kaulų morfologijos skirtumus ir nustatė, kad Pietų Afrikos hominidai skyrėsi ne tik savo miklumu, bet ir laipiojimo gebėjimais.
Naujajame tyrime daugiausia dėmesio skiriama dviem beveik pilniems suakmenėjusių rankų skeletams, rastiems Pietų Afrikoje. Vienas iš jų yra Australopithecus sediba ranka , pirmą kartą atrasta 2010 m. Malapos vietovėje ir datuojama maždaug dviejų milijonų metų senumu. Kitas rankos skeletas priklauso jaunesniam, bet galbūt dar mįslingesniam Homo naledi , pirmą kartą atrastam 2015 m. giliai Kylančios žvaigždės urvų sistemoje ir datuojamam maždaug 250 000 metų senumu.
Nors nerasta nė vieno hominino, tiesiogiai susijusio su akmeniniais įrankiais, keli jų rankų ir riešų morfologijos aspektai rodo, kad jų rankų miklumas buvo daug panašesnis į žmonių, o ne į šiuolaikinių šimpanzių ir gorilų. „Kadangi Pietų Afrikoje buvo rasta akmeninių įrankių, datuojamų mažiausiai 2,2 milijono metų senumo (ir net 3,3 milijono metų Rytų Afrikoje), o daugelis primatų puikiai naudoja akmeninius įrankius, nenuostabu, kad A. sediba ir H. naledi taip pat buvo įgudę įrankių naudotojai. Tačiau tiksliai kaip jie naudojo įrankius ir ar jie elgėsi su jais panašiai, lieka neaišku“, – sako pagrindinė tyrimo autorė Tracy Kivell.
Be to, rasta daugybė abiejų rūšių, A. sediba ir H. naledi , skeleto kaulų, turinčių beždžionėms būdingų bruožų, ypač viršutinės galūnės kaulų, kurie galėjo būti naudingi laipiojimui. Paleoantropologijoje jau seniai diskutuojama, ar šie bruožai atspindi tikrąjį šių rūšių laipiojimo gebėjimą, ar yra tik evoliuciniai laipiojimo protėvio liekanos.
Norėdami atsakyti į šiuos klausimus, Syeda ir jos komanda ištyrė A. sediba ir H. naledi pirštų vidinės struktūros – žievės – skirtumus . Kaulas yra gyvas audinys, kuris per visą gyvenimą gali pritaikyti savo struktūrą prie skeletui tenkančių įtempių ir deformacijų. Jis tampa storesnis didesnės įtampos srityse ir plonesnis mažesnės įtampos srityse. Todėl vidinės žievės storio skirtumai gali suteikti naujų įžvalgų apie tai, kaip šios dvi homininų fosilijos galėjo iš tikrųjų naudoti rankas per savo gyvenimą.
„Nustatėme, kad A. sediba ir H. naledi pirštų žievinio kaulo struktūroje pasižymi skirtingais funkciniais bruožais“, – sako pirmoji tyrimo autorė Samar Syeda. A. sediba daugumos pirštų proksimalinių ir vidurinių falangų žievinio kaulo pasiskirstymas panašus į didžiųjų beždžionių. Tačiau nykščio ir mažojo piršto kaulai yra panašesni į žmonių. Syeda daro išvadą, kad „šie du pirštai labiau linkę atspindi potencialaus naudojimo signalus, nes jie yra mažiau naudojami arba patiria apkrovą lipant ar judant kabojant. Kai šiuos rezultatus susiejame su nepaprastai ilgu, į žmogų panašiu A. sediba nykščiu , tai leidžia manyti, kad A. sediba savo ranką naudojo tiek įrankiams naudoti, tiek kitai veiklai, reikalaujančiai miklumo, taip pat ir laipiojimui.“
Priešingai, H. naledi stebėtinai pasižymi į žmones panašiomis savybėmis proksimaliniuose pirštų kauluose (kauluose, kurie jungiasi su delnu), o vidurinių pirštų kaulai (kaulai pirštų viduryje) pasižymi labiau beždžionėms būdingomis savybėmis. „Šis išskirtinis modelis mus nustebino ir rodo, kad H. naledi greičiausiai skirtingai naudojo ir spaudė skirtingas pirštų dalis“, – sako Syeda. Toks spaudimas būdingas tam tikriems suėmimo stiliams, kurie vis dar naudojami ir šiandien, pavyzdžiui, alpinistų dažniausiai naudojamam suspaudimo stiliui, kai paviršius daugiausia suimamas pirštų galiukais. H. naledi taip pat turi neįprastai išlenktus pirštų kaulus, ypač hominidui, gyvenusiam maždaug tuo pačiu metu kaip ir ankstyviausi mūsų rūšies atstovai – Homo sapiens . Tai dar vienas įrodymas, kad jis naudojo rankas judėjimui.
Nors reikia atlikti tolesnius tyrimus, siekiant nustatyti, ar H. naledi galėjo naudoti sulenktas rankenas ar lipti ant uolų, akivaizdu, kad per visą žmogaus evoliuciją Pietų Afrikos paleolito kraštovaizdis siūlė įvairių būdų, kaip suderinti geresnį įrankių naudojimo ir maisto perdirbimo miklumą su nuolatiniu poreikiu naudoti rankas laipiojimui, tiek medžiais, tiek uolomis. „Šis tyrimas pateikia papildomų įrodymų, kad žmogaus evoliucija nėra linijinis perėjimas nuo ėjimo dviem kojomis prie nuolat tobulėjančio įrankių naudojimo, o veikiau jai būdingi įvairūs „eksperimentai“, kurie subalansavo poreikį bendrauti su to meto buveinėmis ir jose judėti“, – sako Kivell.
originalus leidinys
Samar M. Syeda, Christopher J. Dunmore, Matthew M. Skinner, Lee R. Berger, Steven E. Churchill, Bernhard Zipfel, Tracy L. Kivell
Falanginio žievės kaulo pasiskirstymas atskleidžia skirtingą vikrumo ir laipiojimo elgesį Australopithecus sediba ir Homo naledi
Mokslo pažanga, 14 m. gegužės 2025 d.
Taip pat skaitykite
Šimpanzės naudoja labai generatyvią vokalinės komunikacijos sistemą | Pugnalom
2022 m. rasti veido fragmentai yra seniausi Europoje | Pugnalom
