Šikšnosparniai skleidžia garsus, kad nuskaitytų aplinką. Net kai tūkstančiai jų kiekvieną vakarą palieka savo urvus, jie vis tiek nesusiduria šiame garsų maišalynėje, kuri atsitiktinai vadinama „kokteilių vakarėlio košmaru“. Iki šiol mokslininkai nesuprato, kodėl taip yra. Pavyzdžiui, jie tyrinėjo, kaip šikšnosparniai echolokuoja grupėmis. Laboratorijoje tyrėjai pastebėjo, kad atskiri šikšnosparniai mažoje grupėje echolokavo šiek tiek skirtingu dažniu, o tai teoriškai turėtų sumažinti trikdžius. Bet ar tai buvo atsakymas į klausimą?
Šiame tyrime Tel Avivo universiteto vadovaujamos mokslininkų komandos rinko duomenis apie laukinius šikšnosparnius, sutemus išnyrančius iš olos. Jie panaudojo ultragarso įrašymo ir sensomotorinio kompiuterinio modeliavimo derinį, kuris leido tyrėjams patekti į šikšnosparnių jutiminį pasaulį, kai gyvūnai išslydo iš olos angos ir skrido per kraštovaizdį ieškoti maisto.
Komanda tyrinėjo didžiuosius pelausius šikšnosparnius Izraelio Hulos slėnyje. Per dvejus metus jie pažymėjo dešimtis šikšnosparnių lengvais sekimo įrenginiais, kurie kas sekundę fiksavo šikšnosparnių buvimo vietą. Kai kuriuose iš šių įrenginių taip pat buvo ultragarsiniai mikrofonai, kurie fiksavo akustinį vaizdą iš kiekvieno šikšnosparnio perspektyvos. Duomenys buvo renkami kiekvienais metais tą pačią naktį, kai šikšnosparniai buvo žymimi.
Pažymėti šikšnosparniai buvo paleisti už olos ribų į besiformuojančią koloniją, o tai reiškia, kad olos angoje, kai tankumas yra didžiausias, realių duomenų nėra. Komanda užpildė šią spragą specialiai sukurtu kompiuteriniu modeliu, kuris imitavo išnirimą. Modelis apėmė sekėjų ir mikrofonų surinktus duomenis, kad atkurtų visą elgesio seką nuo olos įėjimo iki to laiko, kai šikšnosparniai nuskrido du kilometrus per slėnį.
Gautas vaizdas buvo įspūdingas. Išėję iš olos, šikšnosparniai išgirdo garsų kakofoniją, sutrikdžiusią 94 procentus jų echolokacijos. Tačiau per penkias sekundes po išėjimo šikšnosparniai žymiai sumažino echolokacijos trukdžius. Jie taip pat padarė du svarbius elgesio pokyčius: pirma, jie pasitraukė nuo tankios kolonijos šerdies, išlaikydami grupės struktūrą, ir antra, jie skleidė trumpesnius, silpnesnius garsus aukštesniu dažniu.
Tyrėjai įtarė, kad šikšnosparniai sumažins trikdymą greitai pasitraukdami nuo olos. Bet kodėl šikšnosparniai derina savo echolokaciją į aukštesnį dažnį? Ar dažnesni klyksmai tik nepadidins trikdymo problemos ir susidūrimo rizikos? Norėdami suprasti šį rezultatą, autoriai turėjo stebėti sceną iš šikšnosparnio perspektyvos.
Šikšnosparniai keičia savo echolokaciją, kad gautų išsamią informaciją apie savo kaimynus – ši strategija galiausiai padeda jiems sėkmingai manevruoti ir išvengti susidūrimų.
originalus leidinys
Taip pat skaitykite
Šikšnosparniai ir jų pažintinė veikla: nauji tyrimų rezultatai | Pugnalom
