Tyrėjai ištyrė žinias apie vietinius augalus, paukščius ir drugelius ir nustatė ryšį tarp amžiaus ir noro rūpintis fauna ir flora.
Žinios apie įprastas gyvūnų ir augalų rūšis, ryšys su gamta tarp kartų ir jų noras saugoti gamtą mažėja nuo vyresnių iki jaunesnių žmonių. Tai yra pagrindinė tyrimo „Nuo gamtos patirties iki gamtos apsaugos veiksmų: kaip kartų amnezija ir mažėjantis ryšys su gamta formuoja paauglių ir suaugusiųjų elgesio ketinimus“ išvada. Tyrimui, kuriam vadovavo prof. dr. Tanja Straka ir prof. dr. Ingo Kowarik, buvo atliktas pirmasis sistemingas paauglių, jaunų suaugusiųjų ir vyresnių suaugusiųjų sąlyčio su gamta, rūšių žinių, ryšio su gamta ir noro saugoti gamtą skirtumas. Tyrimas buvo atliktas Berlyno technikos universiteto Ekologijos institute.
Tyrime dalyvavo iš viso 600 žmonių: tarp jų 252 jauni žmonės iš Berlyno nuo 15 iki 17 metų amžiaus, 215 jaunų suaugusiųjų nuo 18 iki 29 metų amžiaus ir 133 vyresnio amžiaus suaugusieji nuo 30 iki 76 metų amžiaus iš visos Vokietijos.
Dar vienas svarbus atradimas: nepaisant amžiaus grupių skirtumų, nuolat buvo nustatytas tiesioginis (arba netiesioginis) ryšys tarp rūšių pažinimo, ryšio su gamta ir noro dirbti gamtos labui. Atitinkamai, geros rūšių pažinimo priemonės skatina ryšį su gamta – tai yra emocinį, pažintinį ir patirtinį ryšį su gamta. Jei šis ryšys stiprėja, didėja ir noras dirbti gamtos labui. „Todėl verta skatinti rūšių pažinimą ir ryšį su gamta tarp paauglių ir jaunų suaugusiųjų. Taip darant, taip pat reikėtų pasinaudoti proga perduoti žinias ir patirtį apie gamtą iš kartos į kartą“, – sako pagrindinė tyrimo autorė prof. dr. Tanja Straka. Dabar ji dėsto ir atlieka tyrimus Berlyno laisvajame universitete.
Šio metodo būtinybę rodo mažėjantis žinių apie rūšis lygis pereinant nuo vyresnių prie jaunesnių tyrimo dalyvių. Be to, skirtingos organizmų grupės yra žinomos skirtingu mastu: drugeliai – mažiau nei paukščiai, o paukščiai – mažiau nei augalai. Pavyzdžiui, 73 procentai paauglių gali teisingai įvardyti gervuogę, bet tik 29 procentai – šarką, ir tik 3 procentai – mažąjį dilgėlinį. Palyginimui, 22 procentai vyresnio amžiaus suaugusiųjų atpažįsta šį Vokietijoje įprastą drugelį, 61 procentas – šarką, o 84 procentai – gervuogę. Tai patvirtina „kartų amnezijos“ reiškinį, kuris daro prielaidą, kad pereinant iš vyresnių prie jaunesnių kartų prarandamos žinios apie gamtą.
600 dalyvių buvo paprašyta atpažinti dvylika rūšių: paukščiams – raudongurklį, juodąjį strazdą, šarką ir naminis žvirblis; drugeliams – mažąją baltąją, sierainį, povą ir mažąją dilgėlinę; o augalams – gervuogę, dilgėlę, sidabrinį beržą ir kaštoną. Visose trijose grupėse dažniausiai teisingai identifikuotos rūšys buvo dilgėlė (86 proc.), naminis žvirblis (67,3 proc.) ir sierainis (58,2 proc.). Rečiausiai teisingai visose trijose grupėse identifikuotos rūšys buvo kaštonas (52,8 proc.), šarka (41,5 proc.) ir mažoji dilgėlinė (10,8 proc.). Nė vienos iš dvylikos rūšių visi dalyviai teisingai neatpažino.
Dalyvių taip pat buvo prašoma pateikti informaciją apie tai, kaip dažnai jie lankosi žaliosiose erdvėse, kiek jie jaučia ryšį su gamta ir norą įsitraukti į jos apsaugą. Nors žaliųjų erdvių lankymo dažnumas tarp amžiaus grupių nesiskyrė, ryšys su gamta ir noras įsitraukti į jos apsaugą reikšmingai sumažėjo nuo vyresnių iki jaunesnių dalyvių. Ryšio su gamta vertė sumažėjo nuo 3,98 iki 3,09, o noro įsitraukti į jos apsaugą vertė vyresnio amžiaus suaugusiesiems buvo 3,76, o paaugliams – tik 2,82.
„Biologinės įvairovės apsauga yra iššūkis dabartinei ir ateities kartoms – tiek pasauliniu, tiek vietos mastu. Daugelis tyrimų parodė, kaip svarbu, kad žmonės įsitrauktų į gamtos apsaugą, turint omenyje gamtos patirtį, emocinį ryšį su gamta ir žinias apie gyvūnų bei augalų rūšis. Tačiau taip pat įrodyta, kad dėl besikeičiančio gyvenimo būdo vaikai ir jaunimas dažnai turi mažiau kontakto su gamta ir apie ją žino mažiau nei suaugusieji. Tai kelia susirūpinimą, kad ateities kartos bus mažiau įsipareigojusios saugoti gamtą“, – sako prof. dr. Tanja Straka.
Berlyno tyrimas, atlikus žaliųjų erdvių lankymo dažnumo analizę, parodė stebinantį rezultatą – nusistovėjusį gamtos patirties rodiklį. Priešingai nei tikėtasi, skirtumų tarp amžiaus grupių nebuvo. „Žaliųjų erdvių ir kitų natūralių teritorijų miestuose nepakanka, jei norime skatinti gamtos patirtį ir su tuo susijusį teigiamą poveikį ryšiui su gamta ir įsipareigojimui jai“, – sako prof. dr. Ingo Kowarikas, 1999–2021 m. vadovavęs Berlyno technikos universiteto Ekosistemų mokslo, ypač augalų ekologijos, katedrai. Šiuo atžvilgiu, anot ekologo, Berlyno tyrimas siūlo dvi pasekmes: „Pirma, suteikti daugiau galimybių gauti žinių apie skirtingas organizmų grupes, pradedant darželiu ir baigiant universitetiniu išsilavinimu. Antra išvada: ypač vaikus ir jaunimą reikėtų remti ne tik leidžiant laiką žaliosiose erdvėse, bet ir mokantis ten apie gamtą bei įgyjant teigiamų emocinių patirčių su gamta.“
Papildoma informacija
Nuoroda į laisvai prieinamą internetinį leidinį „Nuo gamtos patirties iki gamtosaugos veiksmų: kaip kartų amnezija ir mažėjantis ryšys su gamta formuoja paauglių ir suaugusiųjų elgesio ketinimus“
KOMENTARUOTI
„Ko nežinau, to ir nesaugau.“
Šį teiginį galima suprasti kaip daugybės tyrimų, nagrinėjančių augantį vaikų, paauglių ir suaugusiųjų abejingumą gamtai, aplinkai ir ekologiniams ryšiams, esmę – reiškinį, kuris smarkiai kontrastuoja su didėjančiu ekranų laiku.
Šveicarijos Napfo regione atliktas tyrimas rodo, kad vaikai ir paaugliai gali išvardyti tik vidutiniškai 25 augalų rūšis . Nors tai daugiau nei vaikai miestuose, tai vis tiek atskleidžia didelius jų žinių apie vietinę florą trūkumus. Tipines vietines rūšis, tokias kaip žolės, dobilai ir paparčiai, vaikai galėjo įvardyti tik bendrai, nenurodydami jokių konkrečių rūšių. Žinių spragų taip pat pastebima apie medžius ir ryškius augalus, kurie randami daugelyje vaikiškų knygų, pavyzdžiui, saulėgrąžą ( Helianthus annuus ).
Kalbant apie gyvūnų pasaulį, atitinkamų tyrimų rezultatai ne ką geresni. Tyrėjai nuolat fiksuoja blogėjimą bėgant metams: žinios apie vietos laukinę gamtą mažėja. Pavyzdžiui, 2021 m. Miuncheno Liudviko Maksimiliano universiteto (LMU) atliktas tyrimas parodė, kad Bavarijos šeštokai vidutiniškai galėjo teisingai įvardyti tik 14 iš 25 pateiktų gyvūnų rūšių.
Panašus tyrimas, kurį 2018 m. atliko Thomas Gerl pagal projektą „Biologinė įvairovė kasdieniame mokyklos gyvenime“ (BISA), davė panašius rezultatus . Gerl dėsto Ludwig-Thoma-Gymnasium Prien am Chiemsee ir dirba chemijos konsultantu Bavarijos žemės švietimo ir kultūros reikalų ministerijos atstovui Aukštutinės Bavarijos vidurinėms mokykloms. Jis apklausė beveik 2.000 Bavarijos mokinių nuo 10 iki 19 metų amžiaus, ypatingą dėmesį skirdamas paukščių rūšims. Rezultatai buvo stulbinantys: vidutiniškai vidurinių mokyklų mokiniai galėjo teisingai įvardyti tik 5 iš 15 labiausiai paplitusių giesmininkų rūšių, įskaitant tokias rūšis kaip juodasis strazdas ( Turdus merula ) ir didžioji zylė ( Parus major ). Palyginti su panašiu 2007 m. tyrimu, žinios apie rūšis sumažėjo beveik 20 procentų. Šie skaičiai rodo, kad net įprastos ir lengvai atpažįstamos gyvūnų rūšys tarp jaunų žmonių yra vis mažiau žinomos.
Tarptautiniu mastu tyrėjai gauna panašius nerimą keliančius rezultatus. Remiantis Sidnėjuje (Australija) atliktu tyrimu, tik 28 procentai apklaustų mokinių teigė, kad gamta jiems yra svarbi. Ryšys su gamta mažėjo su amžiumi: jaunesni aštuonerių–vienuolikos metų mokiniai jautėsi labiau susiję su gamta nei vyresni dvylikos–keturiolikos metų mokiniai.
Tuo tarpu vidutinis paauglių praleidžiamas laikas prie ekranų nuolat ilgėja. Naujausi JAV duomenys rodo, kad paaugliai prie ekranų praleidžia vidutiniškai septynias valandas ir 22 minutes per dieną, o tai atitinka 43 procentus jų budrumo valandų . Nuo 2015 m. Amerikos paauglių praleidžiamas laikas prie ekranų pailgėjo beveik dviem valandomis ir dabar siekia aštuonias valandas ir 39 minutes per dieną. Vokietijoje 8–19 metų jaunuoliai prie išmaniųjų telefonų praleidžia vidutiniškai 3,5 valandos, o šis laikas taip pat ilgėja su amžiumi. Prie to prisideda laikas, praleidžiamas žaidžiant vaizdo ir kompiuterinius žaidimus bei žiūrint televizorių.
Ši raida kelia nerimą, nes veda prie visiško atitolimo nuo gamtos. Tačiau kas, jei ne tėvai ir mokytojai, už tai atsakingas?
Tyrimai rodo, kad tėvai, kurie patys mažai domisi gamta, vargu ar bus pavyzdžiu savo vaikams. Tas pats pasakytina ir apie mokytojus: juk vaikai ir paaugliai mokykloje praleidžia kelias valandas kiekvieną dieną – vidutiniškai devynerius ar net trylika metų.
Passmore ir kt. (2020 m.) atliktas tyrimas rodo, kad vaikų ryšys su gamta yra stipriai susijęs su jų tėvų ryšiu su gamta. Vaikai, kurių tėvai turi silpną polinkį į gamtą, yra mažiau linkę išsiugdyti emocinį ryšį su gamtine aplinka. Tai turi toli siekiančių pasekmių: be šio ryšio su gamta dažnai trūksta susidomėjimo ekologinėmis problemomis ir noro įsitraukti į gamtos apsaugą. Be to, tyrėjai nustatė, kad vaikai, kurių tėvai neigiamai vertina gamtą, yra labiau linkę išsivystyti biofobiją – gamtinės aplinkos nemalonumą arba baimę.
Mokytojai taip pat atlieka pagrindinį vaidmenį perduodant gamtos žinias ir patirtį. Tačiau įrodyta, kad daugelis pedagogų patys mažai domisi gamta arba nėra pakankamai apmokyti mokyti mokinius apie ekologinius ryšius. Nors tokie tyrimai kaip Waite (2020) pabrėžia teigiamą gamtos grįstų mokymosi programų poveikį mokiniams, jų įgyvendinimas dažnai nepavyksta dėl mokytojų paramos ar motyvacijos stokos.
Kitas svarbus aspektas – daugelio tėvų elgesys skaitmeniniame amžiuje. Mockovšáková ir Barrable (2024 m.) tyrimas rodo, kad tėvai vis dažniau naudoja skaitmeninius įrenginius kaip „aukles“, užuot aktyviai leidę laiką su savo vaikais. Ekranų naudojimas ne tik sumažina tiesioginį bendravimą šeimoje, bet ir išstumia veiklą lauke. Nors anksčiau vaikai žaisdavo miškuose ar stebėdavo gyvūnus su tėvais, dabar jie daug valandų praleidžia prie planšetinių kompiuterių ar išmaniųjų telefonų – dažnai be tėvų priežiūros ar globos. Ši tendencija ypač paaštrėjo COVID-19 pandemijos metu, kaip rodo Humphreys ir kt. (2022 m.) kokybinis tyrimas: daugelis šeimų drastiškai sušvelnino ekrano laiko taisykles, kad būtų lengviau dirbti ir mokytis iš namų.
Šio vystymosi trūkumai yra rimti. Tokie tyrimai kaip Otto ir Pensini (2017) rodo, kad tiesioginė patirtis gamtoje yra būtina emocinio ryšio su aplinka ugdymui – tai būtina sąlyga aplinkai sąmoningam elgesiui. Kita vertus, skaitmeninės technologijos, nors ir skatina prieigą prie žinių, nepakeičia teigiamo realaus gyvenimo gamtos patirties poveikio vaikų gerovei ir pažintiniam vystymuisi.
Tėvai ir mokytojai prisiima didžiulę atsakomybę kaip vaikų pavyzdžiai. Jų pačių nesidomėjimas gamta ir didėjanti priklausomybė nuo skaitmeninės žiniasklaidos ne tik kelia pavojų jaunų žmonių ryšiui su aplinka, bet ir jų ilgalaikiam norui įsitraukti į gamtos apsaugą. Todėl skubiai reikalingos švietimo programos ir iniciatyvos, kurios glaudžiau suartintų tiek suaugusiuosius, tiek vaikus su gamta – tik per bendrą patirtį gali ugdytis tvarus aplinkosauginis sąmoningumas. Tačiau be aktyvaus susidomėjimo ir įsipareigojimo gamtos apsaugai užburtas rūšių išnykimo, klimato kaitos ir ekosistemų naikinimo ratas grasina galiausiai sustiprėti ir turėti negrįžtamų pasekmių planetai ir žmonijai.
Taip pat skaitykite
Sveiki atvykę į „iššūkių“ pasaulį: „problemų“ nebėra – komentaras | Pugnalom
Pasaulinė mityba: tik bioekonomika gali ją užtikrinti + Komentaras | Pugnalom
